Savivaldos rinkimams artėjant Seimas rengia įstatymo pataisas dėl merų įgaliojimų. Ar mero pozicijos stiprės, ar silpnės? Kas Šiauliuose mes iššūkį dvi kadencijas miestui diriguojančiam Artūrui Visockui? „Šiaulių kraštas“ tęsia pokalbius su politikais apie artėjančius rinkimus ir potencialius pretendentus. Nuomonėmis dalijasi šiauliečiai Seimo narys Domas Griškevičius, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Šiaulių skyriaus pirmininkas, ir istorikas, buvęs Seimo narys Arūnas Gumuliauskas. Jie įsijungia ir į diskusiją, kodėl Šiauliai ritasi miestelio link?
Mestų iššūkį, o po to bendradarbiautų Domas Griškevičius viešai vardija ne vieną potencialų demokratų pretendentą į miesto merus. „Šiaulių kraštui“ jis teigia, jog tai daro, norėdamas paneigti kalbas, jog Artūras Visockas gali būti demokratų kandidatu.
„Šiauliuose demokratai tikrai turės savo kandidatą, – tvirtina D. Griškevičius. – Viešoje erdvėje šalia manosios pavardės minimos ir pavardės Astos Lesauskienės, Malik Agamalijev ir Eduardo Bivainio, nors jis nėra partijos narys.“
Partijos kandidatų rinkimų tvarka dar nustatinėjama, kas taps kandidatu į Šiaulių merus paaiškės rudeniop. Pats kol kas negali pasakyti nei taip, nei ne, ar sutiks tapti kandidatu į merus.
A. Lesauskienė, buvusi Savivaldybės departamento, kuravusio švietimą, kultūrą, socialinius reikalus, direktorė, departamentus panaikinus buvo atleista. Likusi be darbo laimėjo Savivaldybės biudžetinės įstaigos direktoriaus pavaduotojos pareigas. M. Agamalijev miesto Taryboje iki šiol dirba A. Visocko sąrašo frakcijoje, o E. Bivainis yra A.Visocko komandos narys, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas. D. Griškevičius neįžvelgia šiose aplinkybėse nieko keisto. E. Bivainis į jo pavardės paviešinimą tarp galimų demokratų pretendentų į merus reagavo, jog „kiti žino tai, ko jis pats nežino“.
„Su E. Bivainiu kalbamės, palaikome ryšį, dar pažiūrėsime kuriame rinkimų sąraše jis bus, aš kalbinu, kad būtų mūsų“, – sako demokratų miesto skyriaus lyderis.
„Aš pasidalijau šiomis pavardėmis (jos vardijamos mūsų skyriaus narių), nes nuolat girdžiu, kad A. Visockas gali būti demokratų kandidatu. Tos kalbos niekuo nepagrįstos, – tvirtina D. Griškevičius. – Taip, mes esame kolegos, daug metų dirbę kartu, ir Malikas yra pasirašęs valdančiosios koalicijos sutartį ir dalyvauja frakcijos veikloje. Mes nesame priešai. Bet manau, jog A. Visockas ves į rinkimus savo rinkimų komitetą.“ Ar pats nekalbino A. Visocko jungtis į partiją?
„Kalbų įvairių būna ir yra, bet kūnu jos netapo, – sako D. Griškevičius. – Bet kuriuo atveju mus vienija bendri darbai (D. Griškevičius yra dirbęs A. Visocko komandoje vicemeru – red. past.) Tarkim, jeigu gausime pasitikėjimą ir atstovausime rinkėjus miesto Taryboje, ir Taryboje bus Artūro Visocko komandos žmonės, tai galimi bendri sutarimai. Bendradarbiavimo galimybės mes neatmetame.“ Gali būti bendra koalicija?
„Priešų mes neieškome, – atsako politikas. – Kai bus išrinkta miesto Taryba, žiūrėsime. Jau kai prasidės rinkimų kampanija ir matysime rinkimų programas, bus matyti, kiek bendro turėsime. Brūkšnio nėra užbrėžta, kad kažkas tokio įvyko ir mes nebegalime kalbėtis. Aš nė neabejoju, kad A. Visockas dalyvaus mero rinkimuose. O kodėl turėtų nedalyvauti?“ Meras daugiau galių įgis
D. Griškevičius dirba Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, pagrindiniame teikiant išvadas dėl Savivaldos įstatymo naujos redakcijos. Jis dalijasi, kokie esminiai pokyčiai siūlomi dėl mero įgaliojimų ir funkcijų.
„Pagrindinės išvados, kurios siūlomos įvesti įstatymo nuostatose – meras nėra Tarybos narys, bet jis sudaro Tarybos darbotvarkę, pasirašo posėdžių protokolus, vienasmeniškai skiria direktorių, vicemerus, Taryba juos tvirtina. Bet du kartus nepatvirtinus, meras vis tiek juos gali paskirti vienasmeniškai. Direktoriaus pavaduotojų nelieka, jų funkcijas iš esmės atliktų vicemerai.“
„Dar vienas esminis pokytis – numatomos tam tikros pareigos ir teisės, kurias meras gali deleguoti direktoriui. Pavyzdžiui, biudžeto asignavimų valdymą, – įvardija D. Griškevičius. – Nuo to, kiek kokių funkcijų meras deleguos direktoriui ar kiek pats jų vykdys, priklausys, ar jis bus ar nebus, liaudiškai tariant, plytelių klojėjas.“ Seimo komitetas siūlo privalomai steigti kolegijas, į kurias įeitų frakcijų seniūnai, tarybos komitetų pirmininkai, opozicijos lyderis (siūloma įvesti tokią pareigybę). Seimo nario žodžiais, kolegijos siūlomos išlaikyti didesniam santykiui su savivaldybės taryba. Įteisinama mero veto galimybė, bet yra numatyta ir veto atmetimo taryboje galimybė.
„Naujovių yra, bet jos nėra tokios radikalios, kokios buvo siūlomos iš pradžių,– pabrėžia jis. – Atsisakyta idėjos įvesti tarybos pirmininko pareigybę, jai nepritarė ir Savivaldybių asociacija. Didžiausias ginčas vyko pateikimo stadijoje dėl mero pavadavimo. Trumpam laikui pavaduoja vicemeras. O jeigu meras nušalinamas, tada iš Tarybos narių renkamas laikinasis meras.“
„Merai ne tik nesusilpnėja, bet netgi daugiau galių įgija, – teigia D. Griškevičius. – Bet sklandžiam darbui, kaip buvo, taip ir išlieka reikalinga dauguma taryboje. Tarkim, skirsi administracijos direktorių ar vicemerus, nesitardamas su Tarybos dauguma, tai, akivaizdu, kad vėliau atėjęs į Tarybą su savo projektais, negausi palaikymo. Realybėje politinis derinimas bus, turės būti. „ „Meras daugiau įjungiamas į administracinį darbą, bet, kita vertus, jeigu deleguos tam tikras funkcijas administracijos direktoriui, tai galės daryti tai, ką ir dabar daro. 80 procentai gyventojų palaiko tiesioginius mero rinkimus ir nori stipraus lyderio savivaldybėse, tai tokią galimybę ir turės, – tikina D. Griškevičius.
Jo nuomone, konfliktų dėl asmenybių paskyrimo ar nepaskyrimo į politinio pasitikėjimo postus, turėtų būti mažiau. „Bet meras nebegalės pasakyti, kad man kažkas trukdė sudaryti savo komandą ar kad aš kažko negalėjau padaryti. Tardamasis su koalicijos partneriais formuos savo komandą ir visiškai už ją bus atsakingas“, – pabrėžia politikas.
Ar savivaldybės tarybos vaidmuo nesumažėja?
„Taryba turės daug įtakos – ji juk tvirtina biudžetą, tvarkas, priima sprendimus, tvirtina ataskaitas. Darys lygiai tą patį, ką ir iki šiol darė, išskyrus tai, kad nebeskirs direktoriaus ir vicemerų. Reikia pripažinti, jog šioje vietoje Tarybos vaidmuo yra simbolinis. Kita vertus, atsiranda kolegija, su kuria meras turės ryšį palaikyti, tad bus kolegialių sprendimų.“ Šiauliuose didelių revoliucijų nebus Istorikas Arūnas Gumuliauskas, buvęs Seimo narys, prognozuoja, jog per ateinančius savivaldos rinkimus Šiauliuose didelių revoliucijų nebus. O su nauja Savivaldos įstatymo redakcija, jo žodžiais, „mero institucija iškastruojama“.
„Manau, kad merų rinkimai be alternatyvų, tai ne rinkimai, – pabrėžia jis. – Tai demokratijos esmė. Tik klausimas, ar tos alternatyvos pajėgios konkuruoti su dabartiniu meru? Nelabai matau tų konkurentų, visgi prognozuočiau, jog prireiks antrojo turo. Nemanau, kad iš pirmo turo meras bus išrinktas. Kandidatų bus ir rinkėjų balsai turėtų išsisklaidyti. Svarbus klausimas, ar pajėgs šį kartą A. Visocko nepartinis rinkimų komitetas užsitikrinti daugumą? Jeigu nepajėgs, bus reikalingos koalicijos.“
A. Gumuliauskas akcentuoja, jog ypač per šiuos rinkimus svarbu rinkėjams žinoti, kokios po rinkimų koalicijos „susiklijuos“ ir su kuo merui, kad ir kas laimėtų šį postą, teks dirbti taryboje. „Tai, kas planuojama merui pagal naują įstatymo redakciją, išskyrus veto teisę, tai yra mero institucijos iškastravimas, – teigia A. Gumuliauskas. – Viskas gerai, jeigu, kaip dabar Šiauliuose ar Kaune, mero judėjimas sudaro aiškią daugumą ir taryboje nėra jokio pasipriešinimo merui. Tuomet užsibrėžti tikslai paverčiami sprendimais. Bet jeigu meras išrenkamas, o jo sąrašas nesudaro daugumos taryboje, tai mero institucija, kokia dabar ruošiama, labai susilpnina mero veiklą. Jeigu savivaldybės tarybos dauguma yra trapi arba iš viso jos nėra, kaip, pavyzdžiui, dabar Kalvarijų savivaldybėje, tai kyla didelės problemos. Jeigu Seimas siūlomas kompetencijas patvirtins, tai susilpnins tiek mero, tiek trapios daugumos pozicijas. Kai dauguma trapi, o mero balso taryboje nėra, labai sudėtinga bus dirbti – darbas stos.“
„Šiauliams aš neprognozuoju didelių revoliucijų. Man atrodo, kad jau tyliai yra tariamasi dėl būsimo bendradarbiavimo, – sako politikos lauką stebintis istorikas. – Pažiūrėkime, dabartiniai valdančiųjų atstovai jau dalyvauja partinėje veikloje. Aš jau matau koalicijos dėlionę – dalis A. Visocko judėjimo atstovų kur atsidūrė? Pas Saulių Skvernelį demokratų sąjungoje. Tad galima orientuotis, kokiai partijai jau reiškiamos išankstinės simpatijos.“ Jo nuomone, demokratai kol kas yra „katė maiše“, bet balsus atimtų iš kairiojo flango, pirmiausia socialdemokratų.
„Politinėms jėgoms, žinoma, netinka mano siūlymas įvardyti galimas koalicijas iš anksto, bet rinkėjams būtų aiškiau už ką balsuoti, jeigu tai žinotų, – sako A. Gumuliauskas ir pabrėžia, jog partijų sėkmę lems keli faktoriai: – Pirmiausia – kandidatas į merus, o antra – kaip partija veikia nacionaliniu mastu.“
Ką daryti, kad Šiauliai netaptų miesteliu?
Abu pašnekovai pasidalijo ir nuomonėmis dėl dailininko Arūno Vasiliausko „Šiaulių kraštui“ išsakytų žodžių, kad Šiauliai virsta miesteliu.
„Nebūčiau taip pesimistiškai nusiteikęs, nors iššūkių turime, – sako D. Griškevičius. – Reikia suprasti, jog tokios yra pasaulinės tendencijos. Net tokiose šalyse, kaip Danija, Švedija, didžioji dauguma jaunimo nori gyventi megapoliuose. Sunku lyginti miesto dabartį su auksiniu laikotarpiu, kai čia veikė Šiaulių universitetas ir turėjo 12 tūkstančių studentų. Tuo metu pats čia studijavau. Aukštoji mokykla didelis dalykas. Aš pats, jeigu nebūtų universiteto, nebūčiau atvažiavęs į Šiaulius.“ „Kodėl nebūčiau pesimistas? Todėl, kad verslas mieste kuriasi, stiprėja, o kur yra darbo vietos, ten yra ir žmonės, – akcentuoja politikas. – Kitas dalykas, jog galime diskutuoti dėl intelektinio potencialo, kultūros kokybės. Bet ir šiuo atžvilgiu, Šiauliai nėra blogoje padėtyje palyginti su kitais miestais. Turime ir VU Šiaulių akademiją ir kolegiją – kiti miestai aukštųjų iš viso neturi. Nereikia savęs nurašinėti. Mes visada lyginame su praeitimi, kas buvo jaunystėje, prisimename su nostalgija. O pasaulis dabar labai judrus ir labai keičiasi.“
„Šiauliai tarsi sumažėjo, bet pamirštame, kiek namų aplink Šiaulius pasistatė, tie žmonės gi ne iš kosmoso nusileido, yra tie patys šiauliečiai, – sako D. Griškevičius. – Grėsmių daug, bet daug ir galimybių. Kita vertus, ką reiškia tas statusas, jog didmiesčiui reikia turėti 100 tūkstančių gyventojų? Tai tik norma, kuri apsprendžia savivaldybės tarybos narių skaičių, valdininkų atlyginimus. Pats savaime šis skaičius daugiau nieko nereiškia. Svarbiausia, kad tie, kas gyvena Šiauliuose, puikiai jaustųsi, turėtų darbo ir turėtų kur leisti laisvalaikį.“ A. Gumuliauskas iš dalies sutinka su Arūno Vasiliausko teiginiu, jog Šiauliai ritasi iki miestelio. „Arūno pasakyme yra daug nostalgijos ir jį suprantu, – sako jis. – Dalinai pritariu, bet tik dalinai, nes matau, kokie procesai visur vyksta.“
„Mes, Lietuva, traukiamės, ypač per paskutinius trejus metus. Migracija iš Šiaulių, Panevėžio vyksta dviem kryptimis – į Vilnių (dalis į Kauną) ir į užsienį. Natūralu, kad išvažiuoja ir intelektualinės pajėgos ir jaunimo mažėja. Manau, tai ne tik miesto problema – valstybės politikos“, – akcentuoja A. Gumuliauskas.
„Aš pats esu iš Kauno, ten gyvenau 18 metų, Vilniuje gyvenau 12 metų. Šiauliai palyginti su jais atrodytų mažas miestelis, bet čia gyvenu daugiau nei 40 metų ir galiu pasakyti, kad Šiauliai man pati mieliausia vieta Lietuvoje, – pasidalija jis. – Bet, be abejonės, čia trūksta intelektualaus judėjimo, o jeigu jis ir vyksta, per mažai įtraukiamos jaunosios pajėgos. Ypač yra sumažėjusi Šiaulių akademinė bendruomenė.“
„Visokių nerimą keliančių dalykų yra, bet vien vietinės valdžios nekaltinčiau, – svarsto A. Gumuliauskas. – Jos pastangos negali permušti tendencijų visoje Lietuvoje. Ką galima vietoje padaryti? Turi būti aktyvūs vietiniai kultūros taškai. Juos turėtų ypač remti miesto valdžia, kad jie būtų kultūros žiburiais, trauktų bendraminčius, nes tik taip kultūros procesai gali cirkuliuoti. Turime padaryti viską, kad tokie fundamentalūs kultūros centrai, kaip „Aušros“ muziejus, Šiaulių dramos teatras, dailės galerijos taptų traukos centrais ne tik tiems, kurie ir dabar jų veikla domisi ir dalyvauja. Tik tokį matau miesto kultūrinio gyvenimo pagyvinimo būdą.“
„Dabar gi viskas eina į Vilnių, o regione kultūriniai procesai palikti savivaldos aktyvui. Rajonuose vyksta bendruomenių judėjimas. O miestuose su bendruomenėmis sudėtingiau, nors tik patys dar kažką čia galime padaryti“, – teigia jis.
