Diskusija apie tai, ar Lietuvai „reikia ketvirto oro uosto“, šiandien veda į aklavietę, nes ji paremta neteisinga prielaida.
Šiaulių oro uostas jau veikia kelis dešimtmečius ir nėra kuriamas kaip dar vienas keleivinis oro uostas, konkuruojantis su Vilniumi, Kaunu ar Palanga. Valstybės mastu papildomo didelio keleivinio oro uosto poreikio šiandien iš tiesų nėra. Tačiau Šiaulių oro uosto paskirtis yra visiškai kita.
Šiaulių oro uostas orientuotas į krovininę aviaciją, orlaivių remontą ir techninį aptarnavimą, specializuotas aviacijos paslaugas bei strateginę infrastruktūrą. Pastaraisiais metais jis sulaukė ir reikšmingų privačių investicijų. Tai infrastruktūra, svarbi ne tik regionui, bet ir visos valstybės ekonominiams bei nacionalinio saugumo interesams.
Todėl pagrindinis klausimas šiandien nėra „ar reikia ketvirto oro uosto“. Tikrasis klausimas – ar valstybė geba nuosekliai ir racionaliai valdyti jau sukurtą strateginę infrastruktūrą.
Šiaulių oro uostas tarptautinio oro uosto statusą turi nuo 1994 metų. Per daugiau nei tris dešimtmečius į jo infrastruktūrą investuotos reikšmingos valstybės, NATO ir savivaldybės lėšos. Buvo rekonstruoti pakilimo takai, vystoma saugumo infrastruktūra, perduoti statiniai, sudarytos bendradarbiavimo sutartys, o pats oro uostas įtrauktas į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių objektų sistemą.
Tačiau šiandien pagrindinė problema yra ne infrastruktūros nebuvimas, o ilgalaikio aiškumo trūkumas.
2027 metų kovą baigiasi nuomos sutartis dėl keleivių terminalo. Nepratęsus šios sutarties, iškiltų reali grėsmė Šiaulių oro uostui prarasti tarptautinio oro uosto statusą.
Tarptautinio oro uosto statusui palaikyti būtinas keleivių terminalas. Tai nėra pasirinkimo klausimas. Pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) reikalavimus oro uostas privalo turėti infrastruktūrą keleivių, bagažo, muitinės ir pasienio kontrolei, nepriklausomai nuo to, ar aptarnaujami dideli keleivių srautai.
Šiuo metu terminalas priklauso Lietuvos kariuomenei, o savivaldybės įmonė „Šiaulių oro uostas” juo naudojasi pagal laikiną nuomos sutartį. Didžiausia problema yra ta, kad santykiai tarp valstybės ir savivaldybės šiuo klausimu grindžiami trumpalaikiais sprendimais – sutartys pratęsiamos kas dvejus ar trejus metus, o kartu periodiškai pasigirsta signalai, kad jos apskritai gali nebebūti pratęstos.
Toks modelis nėra racionalus nei valstybės, nei savivaldybės, nei investuotojų požiūriu. Strateginė infrastruktūra negali būti planuojama dvejų metų ciklais. Tokia situacija kuria nuolatinį neapibrėžtumą, trukdo planuoti investicijas ir mažina pasitikėjimą valstybės institucijų gebėjimu užtikrinti ilgalaikį stabilumą.
Dar labiau stebina siūlymai savivaldybei tiesiog statyti naują terminalą savo lėšomis. Preliminariais vertinimais, tai kainuotų apie 10 mln. eurų. Tačiau kyla esminis klausimas – ar racionalu savivaldybei vienai investuoti tokią sumą į infrastruktūrą, kurios išlaikymas ekonomiškai neatsiperka ir kuri pirmiausia reikalinga valstybės masto funkcijoms bei strateginiams interesams užtikrinti?
Šiandien neapibrėžtumas tiesiogiai veikia ir jau padarytas investicijas.
Šiaulių oro uoste vystoma orlaivių remonto ir techninio aptarnavimo veikla tiesiogiai priklauso nuo galimybės priimti tarptautinę registraciją turinčius orlaivius. Jei dėl terminalo klausimo būtų prarastas tarptautinio oro uosto statusas, užsienio registracijos orlaivių aptarnavimas būtų stipriai apribotas arba apskritai neįmanomas.
Tokiu atveju nukentėtų ne teoriniai ateities planai, o jau dabar vykdomos investicijos, darbo vietos ir verslo plėtra. Kiltų grėsmė ir savivaldybės bei valstybės reputacijai dėl ilgalaikių įsipareigojimų nevykdymo. Kitaip tariant, savivaldybės ir verslo investicijos į orlaivių remonto infrastruktūrą ne tik „pakibtų ore“, bet ir atsirastų reali teisinių ginčų rizika dėl neįgyvendintų įsipareigojimų, galinčių savivaldybei kainuoti milijonus eurų.
Todėl šiandien būtinas ne emocinis ginčas ar bandymas supriešinti savivaldą su Vyriausybe. Reikalingas bendras valstybės, Vyriausybės, Krašto apsaugos ministerijos ir savivaldos požiūris bei ilgalaikis susitarimas. Taip pat būtina reali pagalba regionui ir praktinė regioninė politika, o ne vien gražios deklaracijos apie regioninės politikos stiprinimo būtinybę.
Ar Lietuva mato Šiaulių oro uostą kaip ilgalaikę strateginę infrastruktūrą? Ar valstybė pasirengusi užtikrinti stabilias veiklos sąlygas, leidžiančias planuoti investicijas ne dvejiems metams į priekį, o dešimtmečiams?
Todėl šiandien svarbiausias klausimas yra ne apie naujo oro uosto poreikį. Klausimas yra apie valstybės gebėjimą susitarti, racionaliai išnaudoti jau turimus resursus ir priimti ilgalaikius sprendimus. Nes būtent stabilumo ir aiškumo šiandien labiausiai reikia tiek savivaldybei, tiek investuotojams, tiek pačiai valstybei.
