Kitaip TV. Jaunesnieji partneriai: atsilaikyti prieš socdemų spaudimą

Žiūrėti

Šiaulių LEZ teritorijos plėtros galimybės: Seime pritarta įstatymo pataisoms

Rugsėjo 3 d., neeilinės LR Seimo sesijos metu, buvo svarstomos Seimo narių Domo Griškevičiaus, Andriaus Kupčinsko, Kazio Starkevičiaus, Stasio Tumėno, Ievos Pakarklytės ir Mindaugo Skritulsko pateiktos Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) įstatymo pakeitimo pataisos.

Pateikimo stadijoje Seimas pritarė iniciatorių siūlymams, kurie numato keisti Šiaulių LEZ teritorijos plotą ir atstatyti jį į pradinį 218 hektarų dydį. Būtent tokio ploto teritorijai beveik prieš dešimtmetį buvo vykdomas valdymo operatoriaus konkursas.

2017 m. dėl Lietuvos kariuomenės planų plėtoti gynybos infrastruktūrą, Šiaulių LEZ teritorija buvo sumažinta 85 hektarais.

„Šis pakeitimas ateityje leis užtikrinti verslo plėtros galimybes Šiauliuose, ypač atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių Pramoninis parkas beveik pilnai užpildytas, o Šiaulių LEZ toliau plečiasi. Laisvo ploto poreikis tikrai iškils“, – teigia Seimo narys Domas Griškevičius.

Šiaulių LEZ teritorijos ploto atstatymas į pradinį nustatytą dydį nesuteiks išskirtinių sąlygų dabartinei valdymo bendrovei, nes bus grąžintas plotas, kuris buvo numatytas dar steigimo metu. Tai leis Šiaulių LEZ aktyviai dalyvauti pritraukiant didelius investuotojus ir patenkinti jų poreikius, ypač aktualius užsienio investuotojams, vertinantiems gynybos pramonės plėtros galimybes Lietuvoje.

Klausimo svarstymas Ekonomikos komitete numatytas spalio 15 d., tikimasi pataisas priimti dar iki šios Seimo kadencijos pabaigos.

Savivaldos autonomija: kelias į stipresnę demokratiją ir regionų plėtrą

Vertinant gyventojų pasitikėjimą Lietuvos institucijomis, didžiausio pasitikėjimo sulaukia ugniagesiai gelbėtojai, policija ir kariuomenė. Iš valdžios institucijų tradiciškai labiausiai pasitikima Prezidentūra, o pastaraisiais metais - ir savivalda.

Kalbant apie savivaldos įgalinimą, svarbu akcentuoti didesnę jos autonomiją, nes vietos savivalda yra esminis demokratijos elementas, leidžiantis piliečiams tiesiogiai dalyvauti sprendimų priėmime. Didesnė savivaldybių autonomija padėtų stiprinti demokratines vertybes, užtikrinti piliečių įsitraukimą ir geriau atliepti jų poreikius.

Norint žvejoti, reikia turėti tinkamas priemones, todėl būtina stiprinti savivaldos finansinį savarankiškumą. Savivaldybėms turėtų būti suteikta daugiau galimybių savarankiškai planuoti ir valdyti savo biudžetus. Tai apimtų lankstesnę vietos mokesčių politiką, efektyvų turto valdymą ir nuosavų pajamų didinimą.

Taip pat svarbu užtikrinti savivaldybių GPM pajamų autonomiją, kompensuojant netektis, atsirandančias dėl centrinės valdžios sprendimų. Savivaldybėms reikėtų suteikti daugiau galimybių skolintis ne tik ES lėšomis remiamiems, bet ir kitiems investiciniams projektams. Perėjimas prie žaliosios ekonomikos turėtų būti subalansuotas ir netapti papildoma našta gyventojams.

Reikia skirti didesnį dėmesį decentralizacijai, plečiant savivaldybių atsakomybes ir kompetencijas, suteikiant joms daugiau įgaliojimų įvairiose srityse – nuo švietimo ir sveikatos priežiūros iki infrastruktūros ir socialinės apsaugos. Nenormalu, kai savivalda, atsakinga už savo švietimo tinklą, negali savarankiškai priimti sprendimo dėl gimnazijos išlaikymo vien dėl to, kad klasėje trūksta vieno mokinio, ir dėl šios priežasties nebegali formuoti gimnazijos klasės.

Savivaldos stiprinimas taip pat turėtų apimti didesnį vietos bendruomenių įgalinimą – skatinant jų iniciatyvas, finansuojant bendruomeninius projektus ir, svarbiausia, įtraukiant gyventojus į sprendimų priėmimą. Siekiant užtikrinti gyventojų dalyvavimą, būtina skatinti tiesioginį dialogą tarp valdžios ir piliečių, pavyzdžiui, taikant dalyvaujamojo biudžeto modelį arba rengiant reguliarius viešus svarstymus. Nors nemaža dalis savivaldybių pastaraisiais metais pradėjo įgyvendinti dalyvaujamojo biudžeto iniciatyvas, jos dažniau tapo projektų konkurencijos dėl finansavimo priemonėmis, o ne erdvėmis gyventojų diskusijoms su viešuoju sektoriumi.

Galiausiai, kalbant apie regioninės politikos stiprinimą, susidaro įspūdis, kad kuo daugiau diskutuojama apie regionų stiprinimo svarbą, tuo silpnesni jie tampa. Nors visi pripažįsta, kad didesnė savivaldybių galia leistų efektyviau vykdyti regioninę politiką, sprendžiant socialinius, ekonominius ir infrastruktūros iššūkius bei mažinant regioninę atskirtį, realybėje Regionų plėtros tarybos netapo tikromis regioninės politikos formuotojomis – jos dažniau veikia kaip lėšų perskirstytojos pagal ministerijų nustatytus kriterijus savo projektams įgyvendinti. Tai turi keistis iš esmės.