Vandentvarkos įmonių stambinimas. Kas išloš, o kas nukentės?

Naujiena paskelbta: https://www.etaplius.lt/vandentvarkos-imoniu-stambinimas-kas-islos-o-kas-nukentes?fbclid=IwAR3TER9Pd5pbCwsJcBHS8ZWfzgrjlw15b1GD6RFpMrYWr5vrQknEbzxdRvc

Jau praėjo pusė metų, kai vis iš naujo yra siekiama stambinti savivaldybių valdomas vandentvarkos įmones. Aplinkos ministerija pateikia argumentus – esą trečdalis šių įmonių dirba nuostolingai, nuogąstaujama, kad pasibaigus Europos Sąjungos finansavimui, skirtam investicijoms į vandentvarką atokesnių regionų gyventojams, brangs vanduo. Vienintelė siūloma išeitis - vandens tiekimo įmonių susijungimas. Kalbant paprasčiau, norima mažųjų savivaldybių įmones prijungti prie didžiųjų miestų vandentvarkos įmonių.

Vis dėlto, kyla nemažai abejonių, ar įgyvendinus minimą „reformą“, iš tikrųjų bus pasiektas ilgalaikis įmonių stabilumas, ar pavyks renovuoti ir tinkamai prižiūrėti vandentiekio ir nuotekų trasas, ar vartotojus pasieks geresnės kokybės vanduo ir kiek ši paslauga gyventojams kainuos? Privalu paminėti, kad vandendvarka yra viena iš savivaldybės funkcijų. Tad kyla natūralus klausimas, kaip ši funkcija galėtų būti įgyvendinama jei, pavyzdžiui, „UAB Kuršėnų vandenys“, kuri aptarnauja Kuršėnų miestą ir Šiaulių rajono gyvenvietes, taptų „Šiaulių vandenų“ sudėtine dalimi, kurios kainas ir investicijas tvirtina Šiaulių miesto Taryba? Ar didesnių miestų gyventojai sutiks dalytis paslaugų branginimo našta su kaimyninių savivaldybių gyventojais? Anot reformos iniciatorių, savivaldybės turėtų būti solidarios ir vieningai siekti bendrų tikslų.

Jau dabar galima prognozuoti, kad įmonių stambinimo rezultatais nebus patenkinti ir rajonų gyventojai. Pavyzdžiui, Kuršėnų miesto gyventojai dėl vandens tiekimo ir su tuo susijusių problemų turės kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybę, tačiau pastaroji, yra atsakinga ir ataskaitinga savo miestui, žmonėms, kurie būtent čia ir gyvena. Galimai kils grubūs interesų konfliktai ir pykčiai dėl lėšų perskirstymo. Be to, paprasčiausiai, žmonėms nebus patogu dėl elementarių vandens ar nuotekų tvarkymo paslaugų kiekvieną kartą vykti iš rajono į miestą. Tokia reforma neduos apčiuopiamo rezultato.

Kaip galvojate, svarstant investicijų paketą, kam Šiaulių miesto Taryba teiktų pirmenybę - Šiaulių miesto teritorijai ar, tarkime, Sauginiams? Ar nenutiks taip, kad rajonų gyventojai, apskritai, nesulauks investicijų į savo teritorijas? Kita vertus, ar teisinga, kad Šiaulių miesto gyventojai turėtų mokėti, ir už rajono gyventojus? Galiausiai turime suvokti, kad atokesniuose gyvenvietėse, kurios išsibarsčiusios po visą regioną, yra mažas vartotojų skaičius, o tai neleidžia pelningai dirbti įmonėms, nekalbant jau apie brangų infrastruktūros išlaikymą ir greitą investicijų atsiperkamumą.

Paradoksalu, kad įmonėms, kurios gerai tvarkėsi ir sėkmingai iki šiol funkcionavo, bandoma užkrauti atsakomybės naštą už prasčiau veiklą vykdžiusias įmones. Be to, tokiais sprendimais būtų apribota savarankiškoji savivaldos funkcija, perduodama atsakomybė be galimybės priimti sprendimus. Laikausi nuomonės, kad pertvarkos procesas turėtų vykti sąmoningai, be prievartos. Pasakymas, kad įmonės, kurios nesijungs, ateityje negaus Europos Sąjungos finansavimo investiciniams projektams, neatrodo, kaip neprievartinis.

Spręsdami vandentvarkos problemas, turėtume ieškoti vidinių įmonių resursų, kaupti lėšas investicijoms į paslaugų plėtrą, gerinti vadybą, priimti ūkiškus sprendimus, pagrįstus teisinga kainodara. Galiausiai gal laikas peržiūrėti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) tvarkas, kuriomis remiantis nustatoma kaina, numatant didesnę dalį kainoje būsimoms investicijoms? O jei ministerija kalba apie įmonių stambinimą ir dalies savivaldybių funkcijų realų atėmimą, gal laikas nustoti vaidinti, kad Lietuvoje turime savivaldą ir steigti valstybinę vandentvrakos įmonę? Ir galiausiai, jei šiandien kalbame apie vandentvarkos įmones, kada bus šilumos ūkio eilė?

Lietuviškas Ostapas Benderis, arba kaip Aušrinė Armonaitė užsienio turistus į Lietuvą kvietė

Naujiena paskelbta: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/domas-griskevicius-lietuviskas-ostapas-benderis-arba-kaip-ausrine-armonaite-uzsienio-turistus-i-lietuva-kviete.d?id=88479901

Rugsėjo mėnesio pradžioje ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė paskelbė naują paramos programą – 3 nakvynės už dviejų kainą. Ši programa buvo skirta tik užsieniečiams, atvykstantiems pailsėti ar dirbti į Lietuvą. Ministrė tąsyk dėliojo ambicingus tikslus, sakė, kad bus išleistas vienas milijonas eurų, bet gauti septyni milijonai eurų naudos. Nors tada tokiais jos keliamais tikslais ir pačios programos veiksmingumu abejojo visi ekspertai, ministrė drąsiai gynė programą, visiems aiškino, kad čia viskas „cool“ ir jūs nieko nesuprantat. Pagrindinis tikslas buvo pritraukti 20 tūkst. užsienio turistų, tad, kaip sekasi akcijai praėjus daugiau nei mėnesiui? Ar Lietuvos viešbučiai lūžta nuo turistų, o biudžeto įplaukos tikrai padidėjo?

Atsakymas vienareikšmiškas – ne. Jau prieš dvi savaitės tapo aišku (nors specialistai tai kartojo nuo pradžių), kad priemonė yra bevertė ir primena viešųjų ryšių akciją, o ne būdą, galintį išgarsinti Lietuvos vardą užsienyje (nors nemaža dalis programos pinigų turėjo keliauti būtent reklamoms užsienyje kūrimui), pritraukti turistų į Lietuvą ar paremti dėl pandemijos nukentėjusį šalies apgyvendinimo sektorių.

200 tūkst. eurų – tiek iš programos lėšų buvo numatyta reklamuoti specialius kodus užsienyje. Su šiais kodais užsienio turistai būtų galėję gauti 65 eurų nuolaidą trečiai nakčiai Lietuvos viešbutyje ar kitoje apgyvendinimo įstaigoje. Tačiau įdomu, kaip buvo suplanuota medija kampanija, kur išleisti pinigai, ir ar tikrai buvo paskaičiuota, kad tokia suma atsipirks? Ekspertai nuo pat pradžių kalbėjo, kad su tokia suma gali nepavykti pasiekti plačios auditorijos ir pakankamai išreklamuoti šią akciją. Nekalbant jau apie tai, kad Covid-19 susirgimų skaičius Lietuvoje sparčiai augo. Dar daugiau klausimų kelia, kaip pasirinkta tikslinė auditorija? Prieš dvi savaites portalo TV3.lt žurnalistai pakalbino užsieniečius, sutiktus Vilniaus centre. Deja, nei vienas iš jų apie šią akciją nebuvo nieko girdėjęs. Tad 200 tūkst., išleistų šios akcijos viešinimui, atrodo, nuėjo šuniui ant uodegos?

Galbūt aš klystu ir iš tikrųjų viešbučiai yra patenkinti tokia akcija, galbūt tikrai mato turistų srautų pagyvėjimą. Juk šios priemonės pirminis tikslas ir buvo padėti susitvarkyti apgyvendinimo sektoriui su pandemijos pasekmėmis. Viešbučių kompensacijoms turėjo būti skirta 750 tūkst. eurų. Nors tokia suma visam sektoriui nėra didelė, bet, kaip minėjo patys programoje dalyvauti užsiregistravusių viešbučių atstovai, visa pagalba yra gera pagalba. Taip jie kalbėjo rugsėjo mėnesio pradžioje. Dabar, spalio mėnesio viduryje, tie patys viešbučiai plūsta ministrę, nes iš minėtos paramos juos pasiekė tik katino ašaros.

Žadėta pritraukti 20 tūkst. turistų, tačiau realiai programoje sudalyvavusių asmenų buvo 40. Programos įvykdymo procentą, naudingumo koeficientą ir tai, kiek eurų buvo išleista tam vienam užsienio turistui pritraukti, galite paskaičiuoti patys. Jei buvo išleisti visi 200 tūkst. eurų reklamai, tai vienas užsienio turistas kainavo 5 tūkst. eurų. Štai tau ir masto ekonomika ir paskaičiuoti kaštai ir nauda.

Tuo pačiu metu Lietuvos viešbučius, kurie užsiregistravo programoje, pasiekė įspūdinga maksimali suma – 2600 eurų. Arba pusė to, kas buvo išleista vienam turistui privilioti. Skaičiai įspūdingi. Dar įspūdingiau, kai ministrei, stovint lėktuvų fone, buvo pranešta apie šią akciją, kuri, kaip minėjau, jau tada įvardinta kaip butaforinė.

Žinoma, kas nedirba, tas ir klaidų nedaro. Tad gal čia buvo viena, nors ir aiškiai prognozuota, nesėkmė, kurią pripažinusi ministrė sės prie stalo su visa komanda ir ieškos geresnių būdų, kaip padėti apgyvendinimo sektoriui. Sutinku, kad klaidas pripažinti sunku ir panašu, kad ministrė A. Armonaitė toli gražu nėra iš tų, kurie geba jas pripažinti. Juk programa jau parašyta, jai jau skirtas milijonas, o tą milijoną jau trūks plyš reikia bet kokia kaina išnaudoti. Todėl šį kartą, kur kas tyliau ir jau be didelių fanfarų, aišku, ir be ministrės lėktuvų fone, spalio 18 d. buvo paviešintas pranešimas spaudai.

Jis skamba taip, jog, atrodo, Lietuvą aplankė neregėta sėkmė. Juoką kelia tai, kad kai nuo pirminių tikslų liekama taip toli, kaip iki mėnulio, bandoma prastus skaičius pateikti kaip utopinę sėkmę. Įsivaizduokime, paskelbta 150 reklaminių straipsnių užsienio portaluose (mokant pinigus neatrodo, kad kažkokia mistinė sėkmė). Arba, kitaip tariant, sumokėti 1333 eurai už vieną straipsnį (kas galbūt nėra jau tiek daug), tačiau kai prisimeni, kad Lietuvos viešbučiai gavo naudos tiek, kiek buvo sumokėta už du straipsnius, minčių kyla įvairių. Taip pat 4 tūkst. nuolaidos kodo atsisiuntimo (priminsiu, kad buvo planuota 20 tūkst. realių turistų Lietuvoje) yra juokingas skaičius, tuo labiau žinant, kad realiai šiuo kodu pasinaudojo 40 žmonių. Visgi, galutine pranešimo esme dabar jau tapo tai, kad nuo šiol kodu galės pasinaudoti ir vidiniai turistai t. y. lietuviai.

Taip skambiai pritraukti į Lietuvą užsienio turistus turėjusi programa galiausiai yra tempiama, kad įgyvendintų reikalavimus. Nesupraskite manęs neteisingai, poilsis yra būtinas, tačiau gaila tų išleistų ir tikslo nepasiekusių 200 tūkst. eurų reklamai, gaila, kad apgyvendinimo verslas negavo paramos tada, kai labiausiai reikėjo. Taip pat pikta, kad nuo pat pradžių nebuvo klausomasi ekspertų, o viskas daroma labiau iš piaro pusės, nematant galimų grėsmių.

Turi automobilį? Sveikinu, tu – turtingas!

Naujiena paskelbta: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/domas-griskevicius-turi-automobili-sveikinu-tu-turtingas.d?id=88230819

Nesvarbu, ar tavo automobilis 20, ar 15 metų senumo, ar juo važiuoji kiekvieną dieną, ar tik kartą per savaitę į kaimą – turi automobilį, vadinasi, esi turtingas! Tokia logika vadovaujasi Aplinkos ministerija, sugalvojusi nuo 2023 metų šalia automobilio registracijos mokesčio įvesti ir kasmetinį automobilio naudojimo (taršos) mokestį.

Ministerija motyvuoja, kad šiuo metu ES tik trys šalys netaiko CO2 mokesčio: Estija, Lietuva ir Lenkija. Tiesa, tai, ką Aplinkos ministerija vadina naudojimo (arba taršos) mokesčiu, iš tikrųjų derėtų vadinti turto mokesčiu, kuris niekaip nėra susijęs su to turto verte ir mažai ką turi bendro su žaliąja darbotvarke. Mat tie, kurie turi pinigų, tiesiog pirks leidimą teršti iš „kišenpinigių“, tuo tarpu tos grupės, kurios yra labiausiai pažeidžiamos, bus priverstos dar labiau susispausti savo finansuose, nors automobilis seniai yra ne prabangos, o kasdienio gyvenimo būtinas atributas. Ypač tiems gyventojams, kuriems gyvenamoji ir darbo vieta nėra tame pačiame mieste ar kaime. Žinoma, klimato kaita yra katastrofinio lygio problema, su kuria kovodami turėsime aukoti tam tikrus patogumus, tačiau ar tikrai naujas mokestis atlieps pagrindinius siekius, o ne tiesiog surinks daugiau lėšų į valstybės iždą?

Pirmiausia, kiekvienas naujas įstatymas ar mokestis turi atitikti tam tikrus protingumo kriterijus. Turi būti aiškus jo sąlytis su kitais teisės aktais ir galimybė paprastai jį įgyvendinti, kaip galima paprastesnis administravimas ir, žinoma, jis turi turėti aiškų, suprantamą bei pasiekiamą tikslą (šiuo atveju sumažintą automobilių išmetamą CO2 rodiklį). Aišku, nereikia pamiršti ir socialinio aspekto. Juk senu ir labiau taršiu automobiliu dažnas naudojasi ne iš gero gyvenimo. Kas nenorėtų kasdien naudotis nauju, aplinkai labiau draugišku automobiliu bei taip mokėti mažiau?

Tad grįžtant prie taršos (ar naudojimo) mokesčio, kuris gali siekti nuo 20 iki 300 eurų kiekvienais metais, kyla klausimas, ar jis tikrai atitinka šiuos reikalavimus? Teisės aktų sąsaja kaip ir aiški, juolab, kad patirties galima semtis iš kitų ES šalių praktikos. Mokesčio administravimas, matyt, irgi nebus didžiulė našta. Bet kaip su kitais aspektais? Akivaizdu, kad naujasis mokestis labiausiai smogs mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams. Nors ministerija miglotai užsimena apie tam tikrus pereinamuosius laikotarpius, norėtųsi aiškesnio paramos paketo, orientuoto į mažesnes pajamas gaunančius asmenis. Dabar išeina paradoksali situacija, kad valstybės teikiama parama, skirta įsigyti naujiems elektromobiliams, iš esmės pasinaudoja aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai. Stebint automobilių gamintojų tendencijas ir nuoseklų jų perėjimą link mažiau taršių automobilių gamybos, akivaizdu, kad bendrasis siekis, mažinantis automobilių išmetamą CO2 rodiklį, turint vis mažiau pasirinkimo ir alternatyvų, irgi gali būti pasiekiamas lengviau.

Aplinkos ministerija skelbia, kad šiuo mokesčiu skatinama rinktis netaršias transporto priemones, tokias kaip elektromobiliai ar hibridiniai automobiliai. Nepaisant to, kad apie viešąjį transportą ar kitas priemones čia nei žodžio nepasakyta, Aplinkos ministro Simono Gentvilo tikslas persodinti mus prie elektromobilių yra gražus. Bet gal tokiu atveju verta pradėti nuo mažiau skausmingų priemonių – svarstyti apmokestinti antrą automobilį, prabangų, didinti taršos pirminės registracijos mokestį? Daryti viską, kad viešasis sektorius taptų perėjimo prie mažiau taršaus transporto pavyzdiniu lokomotyvu?

Per radiją skambanti reklama kaip tik primena, kad dabar naują elektromobilį su taikomomis valstybės kompensacijomis ir nuolaidomis galima įsigyti TIK už nepilnus 22 tūkst. Eur. Bandau įsivaizduoti daugelio lietuvių vairuotojų veido išraišką ir garsiai ministrui reiškiamą padėką už jo norą naujų mokesčių pagalba juos „paskatinti“ įsigyti mažiau taršų automobilį. Žinoma, rinkoje galima rasti ir pigesnių variantų, taip pat naudotų, bet tiesa yra labai paprasta, o ji tokia, kad šiuo metu taršiausius ir seniausius automobilius vairuojantiems tokios kainos dažniausiai neįkandamos.

Ne mažiau svarbi problema, apie kurią šiuo metu Aplinkos ministerija praktiškai nekalba iš viso – elektromobilių įkrovimo tinklas. Rugsėjo 9 d., remiantis naujais Europos automobilių gamintojų asociacijos (ACEA) duomenimis, daugumoje ES valstybių kelių tinkluose labai trūksta elektros įkrovimo punktų. „Pavyzdžiui, jei Graikijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rumunijos piliečiai vis dar turi nuvažiuoti 200 km ar daugiau, kad surastų įkroviklį, negalime tikėtis, kad jie norės pirkti elektromobilį“, – įspėjo ACEA generalinis direktorius Ericas Markas Huitema. Išvados rodo, kad 10 ES šalių, o tarp jų Lietuva ir Graikija, turi prasčiausiai išvystytą tinklą, net neturi vieno įkroviklio 100 kilometrų pagrindinių kelių ruože.

ES kelia ambicingus tikslus, o jiems įgyvendinti skiria didelius pinigus. Tad natūralu, kad iš valstybių narių reikalauja ne tik strategijų, tačiau ir realių sprendimų. Liūdna, kad Aplinkos ministerija su ministru priešakyje nueina pačiu lengviausiu ir turbūt mažiausiai efektyviu keliu.

Šis mokestis niekaip neatlieps savo tikslo, idėjos. Jis nepaskatins atsisakyti taršių automobilių ir persėsti į žalesnius. Problema nėra ta, kad žmogus nenori važiuoti mažiau taršiu automobiliu, jis to padaryti tiesiog negali dėl pinigų trūkumo. Vargu, ar žmogus turės daugiau pinigų taupydamas elektromobiliui ar hibridui, jei juos kasmet sumokės valstybei. Tuo labiau, kad ministerija kol kas nepateikia ir konkrečių idėjų, kur bus panaudoti surinkti pinigai. Ar už juos bus ir toliau skiriamos dotacijos mažiau taršiems automobiliams įsigyti, ar bus taikoma paramos diversifikacija pagal pajamas? Plėtojamas elektromobilių stotelių įkrovimo tinklas? Atnaujinami autobusų ir troleibusų parkai? Siūlomas nemokamas viešasis transportas? Vargu.

ES ir Lietuva turi ambicingus planus mažinant išmetamą CO2, bet susidaro įspūdis, kad trūksta fantazijos ir Aplinkos ministerija užsiima greenwashing‘u (mums, lietuviams, labiau suprantama frazė būtų – „reikia kažką daryti, todėl apsimeskime, kad darome kažką dėl gamtos“). Sprendimas apmokestinti automobilius nauju turto mokesčiu, nekreipiant dėmesio į to turto vertę, žmonių pajamas, augančią infliaciją, augančias kainas už šildymą ir elektrą, ignoruojant tendencijas automobilių rinkoje, kai praktiškai visi automobilių gamintojai dėl įvairių komponentų trūkumo mažina gamybos apimtis, prieš tai neatlikus savo namų darbų (įkrovimo stotelių tinklo plėtra), atrodo labai netinkamas. Aš noriu dar labiau žalesnės Lietuvos, noriu ir socialiai teisingos Lietuvos. Šis sprendimas, deja, kompromituoja abu siekius.