Dėl kritinės padėties Vilniaus šilumos tinkluose kreipimasis į Vilniaus merą ir energetikos ministrą

Naujiena paskelbta: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/energetika/del-kritines-padeties-vilniaus-silumos-tinkluose-kreipimasis-i-vilniaus-mera-ir-energetikos-ministra-664-1626766?fbclid=IwAR3ADD444mK5w5lSeWeXGbl0CsPi5Y01v_DfsoL9w5aHFT2Tqz8NDGwl154

Antradienį, paaiškėjus faktams, kad Vilniaus šilumos tinklams gali trūkti 100 milijonų eurų šildymo tiekimo užtikrinimui, Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nariai kreipiasi į energetikos ministrą Dainių Kreivį dėl ydingos mokėjimų atidėjimo tvarkos bei į Vilniaus merą Remigijų Šimašių dėl krizės valdymo mažiausiomis sąnaudomis gyventojams, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Situacija Vilniuje yra kritinė, gyventojų sąskaitos už šildymą yra beveik dvigubai didesnės nei praėjusiais metais. Tuo tarpu ministro D. Kreivio pasiūlyta tvarka, kad gyventojai pakilusias šildymo sąskaitas galės apmokėti per penkis metus, jau nuo pradžių atrodė kiek nelogiška – tai tiesiog yra įsiskolinimų perkėlimas, o ne reali pagalba. Dar daugiau, dabar aiškėja, kad negaunant suplanuotų pajamų, šilumos tinklai yra priversti imti paskolas už kurių palūkanas sumokės patys gyventojai. Tokia praktika atrodo neūkiška ir nelogiška. Dar blogiau, kad apie tokius sprendimus sužinome iš socialinių tinklų ar žiniasklaidos, bet ne sprendimų priėmėjų“, – teigia Seimo narys Lukas Savickas.

Kreipimuose prašoma nurodyti, ar Energetikos ministerija buvo paskaičiavusi, kad dėl tokio sprendimo šilumos tinklams gali pritrūkti apyvartinių lėšų, ar nebuvo svarstoma panašios reikšmės atvejais leisti tokioms savivaldybių įmonėms imti beprocentinę paskolą iš valstybės? Taip pat, ar tokia situacija yra tik Vilniaus šilumos tinkluose, o galbūt ministerija žino ir daugiau atvejų? Vilniaus merui skirtame kreipimesi teiraujamasi, ar buvo kreiptasi į Vyriausybę dėl beprocentinės paskolos bei kodėl sprendimai dėl visus vilniečius liečiančių klausimų, kurie yra nepatogūs merui, yra slepiami?

„Augančios šildymo kainos Vilniuje ir kituose miestuose kelia dideles įtampas visuomenėje, kuri ir taip pavargusi, slegiama didelės infliacijos. Kaip matome, ministro D.Kreivio pasiūlytos priemonės ne tik nepagerino situacijos, tačiau dar gali priversti vilniečius mokėti už bendrovės paimtas paskolas. Nuo pat pradžių teigėme, kad kainų kilimui nėra pasiruošta. Valstybė turi prisiimti atsakomybę ir realiai amortizuoti dalį kaštų, neverčiant gyventojų individualiai rašyti prašymų šildymo kompensacijoms – jos turi automatiškai būtu pritaikytos tiems, kam priklauso. Tokios priemonės kainuotų gerokai pigiau nei dabar imamos paskolos“, – situaciją apibendrina Seimo narys Domas Griškevičius.

136 milijonai nerimo ženklų

Naujiena paskelbta: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/domas-griskevicius-136-milijonai-nerimo-zenklu.d?id=89109793

Įtempti Lietuvos santykiai su Kinija turi savo kainą. Nors Ekonomikos ir inovacijų ministerija ramina, kad situacija valdoma, yra pateiktas 136 mln. paramos verslui paketas, bet įvykęs Šiaulių pramonės ir amatų rūmų organizuotas susitikimas su Seimo Šiaulių krašto bičiulių grupės nariais siunčia stiprius nerimo ženklus iš gamybos sektoriaus.

Efektinga vs efektyvu. Dešiniųjų efektingai pradėta užsienio politikos „vertybinė“ kryptis prieš didžiąją valstybę Kiniją, kuri pasak prezidentės D. Grybauskaitės dar 2019 metais buvo viena pagrindinių prekybinių partnerių Europai ir Lietuvai, skamba visame Pasaulyje. Tarptautinės politikos apžvalgininkai, garsiausi JAV ir Europos dienraščiai įvairiais kampais apžvelgia Lietuvos ir Kinijos santykių pokyčius: nuo siūlymų boikotuoti Olimpines žiemos žaidynes Pekine, diplomatinės Taivano ambasados įkūrimo Vilniuje, Kinijos grasinimų sankcijomis iki jau pagalbos ieškojimo tarp ES institucijų ir partnerių, nes darosi neramu. Neramu, nes verslas duoda pirmus signalus, jog artėja juodos dienos ir efektyvumu tai nekvepia. Vyriausybė, bandydama viską lopyti, siūlo pradžiai „pagalbos paketą“ – 130 mln. eurų paskoloms bei 6 mln. naujų rinkų paieškoms, kad verslas galėtų lengviau persiorientuoti į kitas rinkas.

Vyriausybės sprendimai kartais per parą nubraukia 10 ir daugiau metų verslo įdirbį. Verslas atkreipia dėmesį, kad siūlomas ministerijos paramos paketas irgi gali būti neefektyvus, nes nepasieks tų, kas tiesiogiai nuo to labiausiai nukentės.

Verslas, ypač gamybos sektorius, atkreipia dėmesį, kad įmonių importuojamos žaliavos iš Kinijos vėluoja (keli pavyzdžiai iš Šiaulių, vienai įmonei sudaro 48 proc., kitai virš 90 proc., visų reikiamų žaliavų), keičiant importuojamų žaliavų tiekėjus, prarandamas įmonių konkurencingumas, įmonių partneriai, turintys eksportą į Kiniją, stabdo užsakymus, investuoti pasiruošusios įmonės su nerimu žiūri į savo planus.

Duokit man 10 milijonų, ką aš su jais darysiu, jeigu aš rinkos netekau? Lengvatinės paskolos, invegos, dar kas nors, išgirdau, kaip šneka... Duos man lengvatinę paskolą, nu ir kas, o kam man ji reikalinga, jeigu aš neturiu partnerių?“ – LRT portalui atsako „Spruso“ vadovas V. Laurinaitis. Problema ta, kad nors 136 milijonai antraštėse atrodo gerai, verslui jie yra daugiau pasityčiojimas nei reali pagalba. Verslui Kinijos šešėlines sankcijos jau dabar kainuoja gerokai daugiau nei šimtus milijonų. Nepratęsiami kontraktai, netiekiamos detalės, spaudimas partneriams, kurie priversti nebepirkti Lietuvoje pagamintos produkcijos - visa tai padaryta staigiai ir tiksliai per porą mėnesių. Taip Kinija preciziškai ir tiksliai daro iš Lietuvos pavyzdį. Tiesą sakant, tai daryti Kinijai yra lengva, nes atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė, prieš priimdama svarbius sprendimus, nesikonsultavo nei su politinėmis jėgomis Lietuvoje, nei su mūsų partneriais Europoje ir JAV, nei su mūsų verslu.

„Vertybinė politika“ atkerta. Vertybinė politika gražu, tačiau pastebiu, kad žmogaus teisės mums ypating

ai rūpi tada, kada kalbame apie kitus kraštus ir šalis. Kada tai paliečia mus pačius, dažnai metame jas į šiukšlių dėžę, juk jų užtikrinimas kelią papildomų rūpesčių ir pastangų. Viską padarėme staigiai, lyg kirviu nukirtus, o dabar stovime lyg nuogi dilgėlėse. Visai kitokia situacija galėjo būti, jei minėtos konsultacijos būtų įvykusios. Galbūt už savo nugaros turėtume eilę stiprių partnerių, pasirengusių vieningam atsakui į galimas sankcijas. Tačiau dabar partneriai skėsčioja rankomis ir sako, kad turime įsigilinti į situaciją. Galime pykti ar ne, tačiau jiems situacija nauja, nes mes pasirinkome pastatyti juos prieš ją. Dar sunkesnė padėtis yra verslui. Jie priversti skaityti spaudoje, kad nėra čia didelės problemos, kad galima diversifikuoti rinkas ir, žinoma, kad jie gaus paramą – 136 milijonus, nors ministerija jau dabar pripažįsta, kad to greičiausiai nepakaks. Čia vertėtų prisiminti iš kur atsirado Kinija, kaip rinka. Investicijos ir ne tik verslo, tačiau ir labai nemažai valstybės indelių, prasidėjo po Krymo aneksijos ir sankcijų Rusijai. Tada suprasdamas, kad tai yra nacionalinio saugumo interesas, verslas, beveik be jokių ekscesų, priėmė pasikeitusias žaidimo taisykles ir investavo į naujų rinkų atidarymą. Nors trumpuoju laiku ir buvo patirta išlaidų, tačiau diversifikacija pačiam verslui buvo naudinga. Neabejoju, kad galiausiai prisitaikys ir dabar, tik klausimais, kokia bus visa to kaina verslui ir mūsų šalies biudžetui, galiausiai verslo požiūriui į ateities investicinę aplinką Lietuvoje.

Kinija ne tik sėkmingai „ištrina“ Lietuvą iš savo muitinės sistemų, atsisako prekių iš Lietuvos, „vėluoja“ su būtinų komponentų ir žaliavų pristatymu Lietuvos įmonėms, tačiau ir labai sėkmingai spaudžia mūsų įmonių partnerius ar motinines įmones, kad tas pats gresia ir joms. Įsikūrusios Vokietijoje, Skandinavijoje ar kitose šalyse, šios įmonės sulaukia nedviprasmiškų signalų iš savo produkcijos pirkėjų ar tiekėjų, kinų, kad nepašalinus komponentų iš Lietuvos, bus atsisakoma šių įmonių produkcijos. Lietuvos verslas, preliminariais duomenis, besitęsiant šešėlinėms sankcijoms, patirs daugiau kaip 300 milijonų nuostolių. Čia tuo atveju, jei neprireiks perkėlinėti gamyklų ir įmonių kitur, nors, kaip rodo aludarių pavyzdys, kurie dar nesenai džiaugėsi galėdami gabenti savo produkciją per Lenkiją, Kinija ir tokią galimybę užblokavo. Kol kas atrodo, kad Kinija pasirinko iš Lietuvos padaryti pavyzdį. Labiausiai gaila, kad tokią galimybę jiems suteikėme patys, nors ir priklausome dideliam ir galingam prekybos ir politikos blokui, sprendimus priėmėme neužsitikrinę nei paramos, nei informavę partnerių.

Situacija iš tiesų yra sudėtinga, nes esame save pastatę prie sienos. Tikiuosi, kad Vyriausybė gavo gerą pamoką, kad sena mūsų nepriklausomos šalies tradicija, užsienio politikos klausimus derintis su visomis politinėmis jėgomis šalyje, turėjo rimtą pagrindą stabilumui. Dabar belieka atkakliai bendrauti su ES partneriais, nors pripažinkime, juos savo veiksmais greičiausiai irgi esame pastatę į nepatogią padėtį. Vertybinė politika gražu, bet nepamirškime, kad didžiosios šalys ir geopolitinio lauko pagrindiniai žaidėjai, pirmiausiai, vadovaujasi pragmatiniais išskaičiavimais. Smagu, kad dalis mūsų politikų už „drąsią politiką“ gauna įvairius skambius titulus ir apdovanojimus, bet už juos konkrečiai turi susimokėti mūsų verslas. Akivaizdu, kad su juo nebuvo jokių diskusijų prieš veiksmo atlikimą, kuris galbūt, būtų iš anksto verslui leidęs geriau pasiruošti galimoms permainoms ir, žinoma, mažesniems nuostoliams, kurie, panašu, kad bus ženkliai didesni nei tarkime, atsiradę po Belaruskali istorijos. Faktas, kad mūsų maža šalis negali vienu metu turėti kelių atidarytų kovos frontų, kurie jau dabar mums, panašu, kad kainuoja bent pusę mlrd. eur. Ir lieka tik neatsakytas pagrindinis klausimas – kas už tai turėtų atsakyti?

Vandentvarkos įmonių stambinimas. Kas išloš, o kas nukentės?

Naujiena paskelbta: https://www.etaplius.lt/vandentvarkos-imoniu-stambinimas-kas-islos-o-kas-nukentes?fbclid=IwAR3TER9Pd5pbCwsJcBHS8ZWfzgrjlw15b1GD6RFpMrYWr5vrQknEbzxdRvc

Jau praėjo pusė metų, kai vis iš naujo yra siekiama stambinti savivaldybių valdomas vandentvarkos įmones. Aplinkos ministerija pateikia argumentus – esą trečdalis šių įmonių dirba nuostolingai, nuogąstaujama, kad pasibaigus Europos Sąjungos finansavimui, skirtam investicijoms į vandentvarką atokesnių regionų gyventojams, brangs vanduo. Vienintelė siūloma išeitis - vandens tiekimo įmonių susijungimas. Kalbant paprasčiau, norima mažųjų savivaldybių įmones prijungti prie didžiųjų miestų vandentvarkos įmonių.

Vis dėlto, kyla nemažai abejonių, ar įgyvendinus minimą „reformą“, iš tikrųjų bus pasiektas ilgalaikis įmonių stabilumas, ar pavyks renovuoti ir tinkamai prižiūrėti vandentiekio ir nuotekų trasas, ar vartotojus pasieks geresnės kokybės vanduo ir kiek ši paslauga gyventojams kainuos? Privalu paminėti, kad vandendvarka yra viena iš savivaldybės funkcijų. Tad kyla natūralus klausimas, kaip ši funkcija galėtų būti įgyvendinama jei, pavyzdžiui, „UAB Kuršėnų vandenys“, kuri aptarnauja Kuršėnų miestą ir Šiaulių rajono gyvenvietes, taptų „Šiaulių vandenų“ sudėtine dalimi, kurios kainas ir investicijas tvirtina Šiaulių miesto Taryba? Ar didesnių miestų gyventojai sutiks dalytis paslaugų branginimo našta su kaimyninių savivaldybių gyventojais? Anot reformos iniciatorių, savivaldybės turėtų būti solidarios ir vieningai siekti bendrų tikslų.

Jau dabar galima prognozuoti, kad įmonių stambinimo rezultatais nebus patenkinti ir rajonų gyventojai. Pavyzdžiui, Kuršėnų miesto gyventojai dėl vandens tiekimo ir su tuo susijusių problemų turės kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybę, tačiau pastaroji, yra atsakinga ir ataskaitinga savo miestui, žmonėms, kurie būtent čia ir gyvena. Galimai kils grubūs interesų konfliktai ir pykčiai dėl lėšų perskirstymo. Be to, paprasčiausiai, žmonėms nebus patogu dėl elementarių vandens ar nuotekų tvarkymo paslaugų kiekvieną kartą vykti iš rajono į miestą. Tokia reforma neduos apčiuopiamo rezultato.

Kaip galvojate, svarstant investicijų paketą, kam Šiaulių miesto Taryba teiktų pirmenybę - Šiaulių miesto teritorijai ar, tarkime, Sauginiams? Ar nenutiks taip, kad rajonų gyventojai, apskritai, nesulauks investicijų į savo teritorijas? Kita vertus, ar teisinga, kad Šiaulių miesto gyventojai turėtų mokėti, ir už rajono gyventojus? Galiausiai turime suvokti, kad atokesniuose gyvenvietėse, kurios išsibarsčiusios po visą regioną, yra mažas vartotojų skaičius, o tai neleidžia pelningai dirbti įmonėms, nekalbant jau apie brangų infrastruktūros išlaikymą ir greitą investicijų atsiperkamumą.

Paradoksalu, kad įmonėms, kurios gerai tvarkėsi ir sėkmingai iki šiol funkcionavo, bandoma užkrauti atsakomybės naštą už prasčiau veiklą vykdžiusias įmones. Be to, tokiais sprendimais būtų apribota savarankiškoji savivaldos funkcija, perduodama atsakomybė be galimybės priimti sprendimus. Laikausi nuomonės, kad pertvarkos procesas turėtų vykti sąmoningai, be prievartos. Pasakymas, kad įmonės, kurios nesijungs, ateityje negaus Europos Sąjungos finansavimo investiciniams projektams, neatrodo, kaip neprievartinis.

Spręsdami vandentvarkos problemas, turėtume ieškoti vidinių įmonių resursų, kaupti lėšas investicijoms į paslaugų plėtrą, gerinti vadybą, priimti ūkiškus sprendimus, pagrįstus teisinga kainodara. Galiausiai gal laikas peržiūrėti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) tvarkas, kuriomis remiantis nustatoma kaina, numatant didesnę dalį kainoje būsimoms investicijoms? O jei ministerija kalba apie įmonių stambinimą ir dalies savivaldybių funkcijų realų atėmimą, gal laikas nustoti vaidinti, kad Lietuvoje turime savivaldą ir steigti valstybinę vandentvrakos įmonę? Ir galiausiai, jei šiandien kalbame apie vandentvarkos įmones, kada bus šilumos ūkio eilė?