Naujiena paskelbta: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/domas-griskevicius-136-milijonai-nerimo-zenklu.d?id=89109793
Įtempti Lietuvos santykiai su Kinija turi savo kainą. Nors Ekonomikos ir inovacijų ministerija ramina, kad situacija valdoma, yra pateiktas 136 mln. paramos verslui paketas, bet įvykęs Šiaulių pramonės ir amatų rūmų organizuotas susitikimas su Seimo Šiaulių krašto bičiulių grupės nariais siunčia stiprius nerimo ženklus iš gamybos sektoriaus.
Efektinga vs efektyvu. Dešiniųjų efektingai pradėta užsienio politikos „vertybinė“ kryptis prieš didžiąją valstybę Kiniją, kuri pasak prezidentės D. Grybauskaitės dar 2019 metais buvo viena pagrindinių prekybinių partnerių Europai ir Lietuvai, skamba visame Pasaulyje. Tarptautinės politikos apžvalgininkai, garsiausi JAV ir Europos dienraščiai įvairiais kampais apžvelgia Lietuvos ir Kinijos santykių pokyčius: nuo siūlymų boikotuoti Olimpines žiemos žaidynes Pekine, diplomatinės Taivano ambasados įkūrimo Vilniuje, Kinijos grasinimų sankcijomis iki jau pagalbos ieškojimo tarp ES institucijų ir partnerių, nes darosi neramu. Neramu, nes verslas duoda pirmus signalus, jog artėja juodos dienos ir efektyvumu tai nekvepia. Vyriausybė, bandydama viską lopyti, siūlo pradžiai „pagalbos paketą“ – 130 mln. eurų paskoloms bei 6 mln. naujų rinkų paieškoms, kad verslas galėtų lengviau persiorientuoti į kitas rinkas.
Vyriausybės sprendimai kartais per parą nubraukia 10 ir daugiau metų verslo įdirbį. Verslas atkreipia dėmesį, kad siūlomas ministerijos paramos paketas irgi gali būti neefektyvus, nes nepasieks tų, kas tiesiogiai nuo to labiausiai nukentės.
Verslas, ypač gamybos sektorius, atkreipia dėmesį, kad įmonių importuojamos žaliavos iš Kinijos vėluoja (keli pavyzdžiai iš Šiaulių, vienai įmonei sudaro 48 proc., kitai virš 90 proc., visų reikiamų žaliavų), keičiant importuojamų žaliavų tiekėjus, prarandamas įmonių konkurencingumas, įmonių partneriai, turintys eksportą į Kiniją, stabdo užsakymus, investuoti pasiruošusios įmonės su nerimu žiūri į savo planus.
Duokit man 10 milijonų, ką aš su jais darysiu, jeigu aš rinkos netekau? Lengvatinės paskolos, invegos, dar kas nors, išgirdau, kaip šneka... Duos man lengvatinę paskolą, nu ir kas, o kam man ji reikalinga, jeigu aš neturiu partnerių?“ – LRT portalui atsako „Spruso“ vadovas V. Laurinaitis. Problema ta, kad nors 136 milijonai antraštėse atrodo gerai, verslui jie yra daugiau pasityčiojimas nei reali pagalba. Verslui Kinijos šešėlines sankcijos jau dabar kainuoja gerokai daugiau nei šimtus milijonų. Nepratęsiami kontraktai, netiekiamos detalės, spaudimas partneriams, kurie priversti nebepirkti Lietuvoje pagamintos produkcijos - visa tai padaryta staigiai ir tiksliai per porą mėnesių. Taip Kinija preciziškai ir tiksliai daro iš Lietuvos pavyzdį. Tiesą sakant, tai daryti Kinijai yra lengva, nes atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė, prieš priimdama svarbius sprendimus, nesikonsultavo nei su politinėmis jėgomis Lietuvoje, nei su mūsų partneriais Europoje ir JAV, nei su mūsų verslu.
„Vertybinė politika“ atkerta. Vertybinė politika gražu, tačiau pastebiu, kad žmogaus teisės mums ypating
ai rūpi tada, kada kalbame apie kitus kraštus ir šalis. Kada tai paliečia mus pačius, dažnai metame jas į šiukšlių dėžę, juk jų užtikrinimas kelią papildomų rūpesčių ir pastangų. Viską padarėme staigiai, lyg kirviu nukirtus, o dabar stovime lyg nuogi dilgėlėse. Visai kitokia situacija galėjo būti, jei minėtos konsultacijos būtų įvykusios. Galbūt už savo nugaros turėtume eilę stiprių partnerių, pasirengusių vieningam atsakui į galimas sankcijas. Tačiau dabar partneriai skėsčioja rankomis ir sako, kad turime įsigilinti į situaciją. Galime pykti ar ne, tačiau jiems situacija nauja, nes mes pasirinkome pastatyti juos prieš ją. Dar sunkesnė padėtis yra verslui. Jie priversti skaityti spaudoje, kad nėra čia didelės problemos, kad galima diversifikuoti rinkas ir, žinoma, kad jie gaus paramą – 136 milijonus, nors ministerija jau dabar pripažįsta, kad to greičiausiai nepakaks. Čia vertėtų prisiminti iš kur atsirado Kinija, kaip rinka. Investicijos ir ne tik verslo, tačiau ir labai nemažai valstybės indelių, prasidėjo po Krymo aneksijos ir sankcijų Rusijai. Tada suprasdamas, kad tai yra nacionalinio saugumo interesas, verslas, beveik be jokių ekscesų, priėmė pasikeitusias žaidimo taisykles ir investavo į naujų rinkų atidarymą. Nors trumpuoju laiku ir buvo patirta išlaidų, tačiau diversifikacija pačiam verslui buvo naudinga. Neabejoju, kad galiausiai prisitaikys ir dabar, tik klausimais, kokia bus visa to kaina verslui ir mūsų šalies biudžetui, galiausiai verslo požiūriui į ateities investicinę aplinką Lietuvoje.
Kinija ne tik sėkmingai „ištrina“ Lietuvą iš savo muitinės sistemų, atsisako prekių iš Lietuvos, „vėluoja“ su būtinų komponentų ir žaliavų pristatymu Lietuvos įmonėms, tačiau ir labai sėkmingai spaudžia mūsų įmonių partnerius ar motinines įmones, kad tas pats gresia ir joms. Įsikūrusios Vokietijoje, Skandinavijoje ar kitose šalyse, šios įmonės sulaukia nedviprasmiškų signalų iš savo produkcijos pirkėjų ar tiekėjų, kinų, kad nepašalinus komponentų iš Lietuvos, bus atsisakoma šių įmonių produkcijos. Lietuvos verslas, preliminariais duomenis, besitęsiant šešėlinėms sankcijoms, patirs daugiau kaip 300 milijonų nuostolių. Čia tuo atveju, jei neprireiks perkėlinėti gamyklų ir įmonių kitur, nors, kaip rodo aludarių pavyzdys, kurie dar nesenai džiaugėsi galėdami gabenti savo produkciją per Lenkiją, Kinija ir tokią galimybę užblokavo. Kol kas atrodo, kad Kinija pasirinko iš Lietuvos padaryti pavyzdį. Labiausiai gaila, kad tokią galimybę jiems suteikėme patys, nors ir priklausome dideliam ir galingam prekybos ir politikos blokui, sprendimus priėmėme neužsitikrinę nei paramos, nei informavę partnerių.
Situacija iš tiesų yra sudėtinga, nes esame save pastatę prie sienos. Tikiuosi, kad Vyriausybė gavo gerą pamoką, kad sena mūsų nepriklausomos šalies tradicija, užsienio politikos klausimus derintis su visomis politinėmis jėgomis šalyje, turėjo rimtą pagrindą stabilumui. Dabar belieka atkakliai bendrauti su ES partneriais, nors pripažinkime, juos savo veiksmais greičiausiai irgi esame pastatę į nepatogią padėtį. Vertybinė politika gražu, bet nepamirškime, kad didžiosios šalys ir geopolitinio lauko pagrindiniai žaidėjai, pirmiausiai, vadovaujasi pragmatiniais išskaičiavimais. Smagu, kad dalis mūsų politikų už „drąsią politiką“ gauna įvairius skambius titulus ir apdovanojimus, bet už juos konkrečiai turi susimokėti mūsų verslas. Akivaizdu, kad su juo nebuvo jokių diskusijų prieš veiksmo atlikimą, kuris galbūt, būtų iš anksto verslui leidęs geriau pasiruošti galimoms permainoms ir, žinoma, mažesniems nuostoliams, kurie, panašu, kad bus ženkliai didesni nei tarkime, atsiradę po Belaruskali istorijos. Faktas, kad mūsų maža šalis negali vienu metu turėti kelių atidarytų kovos frontų, kurie jau dabar mums, panašu, kad kainuoja bent pusę mlrd. eur. Ir lieka tik neatsakytas pagrindinis klausimas – kas už tai turėtų atsakyti?
